zvėgčioti

zvė́gčioti, -ioja, -iojo 1. žr. zvėgoti 1: Bene žino, zvė́gčioja, i tiek Rs. 2. tr. smarkiai, su zvimbesiu svaidyti: Vėjo pagairės pusėj zvėgčiojo akmenėlius pirkios sienon Vr.